Ant aukšto apsnigto kalno augo didelis medis – skroblas. Šis medis buvo daugelio gyvūnų buveinė. Jame netgi buvo įsikūręs girios mažylių lopšelis-darželis, kurio skambus pavadinimas ,,Skroblinukas“ buvo girdimas net tolimiausiuose girios pakraščiuose. Kas rytą didysis skroblas pasitikdavo ir vakare išlydėdavo mažylius, o dienas vaikai leisdavo su savo mokytojais – pelėda, geniu, gandru, vyturiu, strazdu, žvirbliu, drugeliu, boruže, svirpliu, žiogu, skruzdėle ir bite. Nors mažųjų girios gyventojų buvo daug ir jie labai skirtingi, tačiau visi sugyveno ir kartu augo, nes turėjo bendrą tikslą – susirasti draugų ir išmokti, kaip reikia gyventi girioje.
Darželyje naujieji mokslo metai prasidėdavo rudenį, nes girios gyvūnams šis metų laikas būdavo pats darbų įkarštis, tad reikėdavo, kad jų jaunikliais kas nors pasirūpintų. Kol tėvai ruošėsi žiemai, rinko maisto atsargas, tvarkė savo namus, jų vaikai linksmai laiką leido „Skroblinuke“. Čia jie šoko, sportavo, dainavo, piešė ir dalyvavo savo išmintingų mokytojų pamokėlėse. Nors tėveliams artėjanti žiema kėlė daugybę rūpesčių, tačiau jų vaikams šis metų laikas buvo pats linksmiausias ir laukiamiausias! Mažieji gyvūnėliai žinojo, kad jų aplankyti ateis žmonių vaikai ir atneš į girią dovanų – morkų, obuolių, sauso šienelio ir įvairių sėklų, o prie namų paukšteliams įrengs lesyklėles.
Taip pat žiemos metų laikas dovanoja daug smagumų ir išdaigų. Kai kurie gyvūnėliai pakeisdavo kailio spalvą ir jų niekas nepastebėdavo, nes jų tiesiog nesimatydavo sniege! Kartą, kai aplink didįjį skroblą iškrito daugybė sniego, „Geniukų“ grupės mažieji išdykėliai išdundėjo į lauką pasimėgauti žiema. Visi žaidė, šėliojo, lipdė sniego senius, kol atėjo metas grįžti į „Skroblinuką“. Mokytojas genys sukvietė visus savo grupės gyvūnėlius ir pajudėjo link darželio. Visi grįžo į savo grupę ir pastebėjo, kad trūksta kiškio Vinco, kuris drauge linksmai dūko su visais. Genys greitai išskrido į lauko žaidimų aikštelę ir ieškojo paklydėlio. Miško daktaras skraidė aplink didįjį skroblą, tačiau Vinco niekur nesimatė. Staiga atskridusi varna geniui patarė ieškoti pėdų sniege. Nusileidęs mokytojas suprato, kad varna teisi, ir greitai surado ilgaausio pėdas. Sekdamas jomis genys pamatė, kad baltas, tarsi pūkų kamuoliukas, zuikis po krūmu graužia sušalusį obuolį. Nuskridęs arčiau jo genys subarė savo mokinį, kad taip toli nuskuodė nuo visų ir pamiršo, jog metas grįžti į darželį.
– Vincai, negalima atitolti nuo draugų, turime būti visi kartu, nes aplinkui pilna įvairiausių pavojų ir jei būsi vienas – niekas negalės pagelbėti. Nors obuoliai ir skanūs, tačiau negalima jų valgyti, nes nežinai, kas ir kodėl juos paliko. Būnant darželyje, visi turime būti drauge, –baigė kalbą mokytojas.
Kiškis suprato, kad negalima vienam atitolti nuo draugų ir drauge su mokytoju išskubėjo į darželį pas savo draugus.
Kiekviena diena „Skroblinuke“ buvo kupina nuotykių ir atradimų, mažieji girios gyventojai į namus grįždavo kupini įspūdžių ir džiaugsmo.
